2084

2084 : romanas / Unė Kaunaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2023] (Vilnius : BALTO print). – 278, [1] p. ; 22 cm. – Tiražas 1200 egz. ISBN 978-609-480-354-3 (įr.)

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis. O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.