Nakties tamsybėse

Nakties tamsybėse : [neatrasti Vilniaus tekstai] / Nikolajus Krainskis. - [Vilnius] : Odilė, [2018]. - 221, [3] p. : iliustr., portr. ; 20 cm. - ISBN 978-609-8222-09-8 (įr.)

Pirmojo psichiatrinės ligoninės Naujojoje Vilnioje direktoriaus Nikolajaus Krainskio knyga „Nakties tamsybėse“ pirmą kartą pasirodė 1912 metais. 
   Tai drama, kuri, nuo pasirodymo praėjus daugiau nei šimtmečiui, pirmą kartą publikuojama lietuviškai. Knygoje „Nakties tamsybėse: neatrasti Vilniaus tekstai“ rasite autoriaus, buvusio garsaus psichiatro bei rašytojo, psichologinius, filosofinius tekstus, savo aktualumo nepraradusius net ir po šitiek laiko. 
   „Jūs dar nežinote, kad tiesos ieškojimas – tai beprotybės požymis?“ – medikams aiškina į beprotnamį patekęs tiesos ieškotojas ponas Žukovskis. 
Nikolajus Krainskis (1869–1951) – psichiatras, rašytojas, pirmasis psichiatrinės ligoninės Naujojoje Vilnioje direktorius, dar vadinamas „Vilniaus Freudu“.  Gimė Kijeve, Ukrainos dvarininko šeimoje. Studijavo psichiatriją Charkovo ir Maskvos universitetuose. Nikolajus Krainskis visada buvo įspūdinga asmenybė. Visame pasaulyje išgarsėjo epilepsijos tyrimais. Buvo monarchistas ir humanistas. 1903 metais paskirtas vadovauti Naujosios Vilnios ligoninei. Jis sudarė pirmąją ligoninės darbo programą, kurioje rėmėsi sveiku protu ir humanizmu. N. Krainskis buvo įsitikinęs, kad net ir šioje įstaigoje žmogus turi sulaukti ne tik pagalbos, bet ir pagarbos, mokė gydytojus bei slauges pirmiausia gerbti žmogaus asmenybę, kuri slypi po pamišimu. N. Krainskio vadovavimo ligoninei metais ligoniams buvo organizuojami žaidimai, koncertai, jie pradėjo auginti sodą ir daržą - tai buvo darbo terapijos pradžios praktika. Tačiau netruko atsirasti ir priešiškai nusiteikusių, tokiems metodams nepritariančių gydytojų, kurių skundai privertė N. Krainskį pasitraukti. 
    Netrukus gydytojas savanoriškai išvyko į rusų-japonų karą. Grįžęs į Vilnių dirbo privačiai ir dėstė psichologiją Pavelo Kagano žydų gimnazijoje. O 1915 metais vėl išvyko – buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. 
    Kijeve išgyvenęs bolševikų revoliuciją, vėliau tampa komisijos, kuri tiria čekistų nusikaltimus, nariu ir susidomėjo žmogaus psichologija revoliucijos metu. N. Krainskis atkreipė dėmesį į „banalaus blogio“ fenomeną. Jo tyrimai atvedė prie išvados, kad „(...) visos revoliucijos įvyksta pagal socialinės psichopatologijos dėsnius ir kad žmonės jose tėra marionetės“. 
Neprarandantys aktualumo ir svarbos žmogaus psichikos ir modernios visuomenės dvasinės būklės tyrinėjimai knygoje „Nakties tamsybėse: neatrasti Vilniaus tekstai“ skamba moderniai ir atskleidžia, kokia nesenstanti ir nesunaikinama kryptis yra humanizmas.